„Renault Fregate Presidentielle“ jubiliejus


Prieš 55 metus „Renault“ pagamino ypatingą „Frégate“ modelio variantą. Šis automobilis buvo naudojamas prezidento Charleso de Gaulle‘o ir kitų valstybių lyderių jų vizitų Prancūzijoje metu. Prezidentinių „Renault“ automobilių istorija prasidėjo dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje.

Pirmieji prezidentiniai „Renault“ automobiliai buvo sukonstruoti dvidešimtojo amžiaus pradžioje šalia Eliziejaus rūmų įsikūrusiuose garažuose. Prieš tai Prancūzijos prezidentai ilgus metus važinėdavo elegantiškomis karietomis, kurias lydėdavo raitoji žandarmerija, dėvinti tamsiai mėlynas uniformas ir švytinčius šalmus su raudonomis plunksnomis. Nors Prancūzija buvo viena iš labiausiai automobilių industrijos plėtrą remiančių šalių, didžioji dalis Trečiosios Respublikos svarbiausių asmenų buvo skeptiškai nusiteikę šių transporto priemonių atžvilgiu. Émile François Loubetas (1899-1906 m.) ir Armandas Fallièresas (1906-1913 m.) vengdavo važiuoti variklį turinčiomis transporto priemonėmis tradicinio liepos 14 d. parado ar kitų valstybės švenčių metu.

1911 m. „Renault“ pristatė savo flagmano „Type CG“, taip pat pažįstamo kaip „40 CV“, pirmąją kartą, kuri buvo gaminta iki pat trečiojo dešimtmečio pabaigos. Daugiau nei dvi tonas svėręs penkių metrų ilgio limuzinas buvo varomas 7,5 litrų darbinio tūrio, šešių cilindrų varikliu, pasiekdavusiu 44 AG. 1913 m. prezidentu tapo motorizacijos šalininkas Raymondas Poincaré‘as, įsakęs kai kurias arklides pertvarkyti į garažus. Pirmasis Eliziejaus rūmų automobilis buvo „Panhard & Levassor“ pagamintas „Coupe de Ville“. Maždaug apie 1914 m. prezidentas taip pat naudojo „Delaunay-Belleville“ automobilius, tačiau prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą jo pagrindinis automobilis buvo „Renault Type CG 40 CV“ limuzinas. Tokiu limuzinu taip pat važinėjo Somos mūšio didvyris Ferdinandas Fochas.

„Renault“ automobiliai neabejotinai buvo naudojami didžiausio skaičiaus prezidentų. 1922 m. tai buvo „Type JS“ modeliai su šešių cilindrų varikliais. Paskui sekė „Type NM 40 CV“ automobilis su 9,1 litro, 135 AG varikliu. Tuo metu tai buvo vienas iš greičiausių automobilių pasaulyje. Nuo 1921-ųjų spalio pirkėjai jį galėjo užsisakyti su stabdžių stiprintuvu. Tarp specialių dviejų ir keturių durų kabrioletų bei limuzinų gamintojų buvo „Henri Labourdette“ bei „Saoutchik“ kėbulų gamintojai, bet prezidentinius „Renault“ modelius dažniausiai gamindavo „Carrosserie Frères Kellner“. Ši kompanija turėjo savo pagrindinį biurą ir saloną elegantiškame šešioliktajame kvartale visai netoli Eliziejaus rūmų. Tuo tarpu dirbtuvės buvo įsikūrusios Versalio kelyje. Vis dėlto „Kellner“ kompanija buvo pasirinkta ne dėl palankios vietos, tačiau dėl ypatingos produktų kokybės ir išskirtinės prabangos. Geriausia pasaulyje „Connolly“ oda interjero apmušalams buvo užsakinėjama iš Jungtinės Karalystės, o žymusis flamandiškas plušas ir aksomas atkeliaudavo iš Belgijos. Specialus riešutmedis buvo importuojamas iš Jamaikos. Legendinis Rene Lalique‘as kūrė dizainą dekoratyviniams stikliniams ir krištoliniams radiatoriaus dangteliams. Automobilio kėbulas buvo nudažomas keliais sluoksniais juodų dažų ir poliruojamas rankomis, kad būtų pasiektas išskirtinis blizgesys. Net ir prabangūs „Hispano-Suiza“, „Talbot“ ar „Delahay“ automobiliai neatrodė taip puikiai, kaip pagaminti Paulo ir George‘o Kellnerių.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje keli „Renault 40 CV“ modeliai buvo naudojami Alexandre‘o Millerando (1920-1924 m. ). Po jo valdęs Gastonas Doumergue (1924-1931 m.) pakaitomis naudojo „Renault“ ir „Panhard“ automobilius. 1929-ųjų rudenį „Renault“ pristatė „40 CV“ įpėdinį – „RM“ modelį, geriau žinomą kaip „Reinastella“. Jo aštuonių cilindrų, 7,1 litro darbinio tūrio variklis išvystydavo 130 AG. Didžioji dalis gamybos procedūrų buvo atliekama rankomis. Pačios geriausios „Reinastella“ versijos kainuodavo 180 tūkst. frankų, tačiau individualiai ruošiamų modelių su nestandartiniais kėbulais kainos siekė net 300 tūkst. frankų, t.y. tiek, kiek kainuodavo du „Rolls-Royce Phantom Mk.Is“. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje tik žymusis „Bugatti Type 41 Royale“ modelis, kainavęs 500 tūkst. frankų, buvo brangesnis už Bijankūro gamykloje surinktą „Renault“ flagmaną.

Be „Carrosserie Frères Kellner“ tarp elitinių prezidentinių limuzinų gamintojų buvo ir Alfredo Belvallette‘o ir Henrio Binderio valdomos kompanijos. 1930 m. „Carosserie Binder“ surinko daugiau nei 5,3 metro ilgio „Renault Reinastella“ modelį su atviru keturių durų kėbulu. Šis automobilis buvo naudojamas Domerque‘o, PauloDoumerio ir Alberto Lebruno. 1938 m. Lebrunas jį pakeitė prabangiu „Renault Reinastella Limousine Decapotable“ su „Kellner“ pagamintu kėbulu.

Po Antrojo pasaulinio karo „Renault“ nustojo gaminti prabangius modelius su šešių ar aštuonių cilindrų varikliais, kad taptu lyderiu tarp mažų ir vidutinio dydžio automobilių gamintojų. „Renault“ šlovės valanda išaušo 37-oje Paryžiaus automobilių parodoje 1950-ųjų spalį, kai buvo pristatytas vidutinės klasės „Frégate“ modelio prototipas. Praėjo dar šiek tiek laiko ir 1951-ųjų rudenį buvo pradėta masinė automobilio gamyba Sequino saloje, tačiau dar po vienerių metų pirmieji „Frégate“ nuriedėjo ir nuo visiškai naujos Flinso gamybos linijos. Pirkėjai įvertino puikiai atrodantį madingą pontono stiliaus dizainą, patogias penkias sėdimąsias vietas ir talpią bagažinę. Netrukus pagrindinis „Renault“ modelis buvo pradėtas gaminti su dviejų litrų darbinio tūrio priekyje montuojamu varikliu, pasiekdavusiu 57 AG. Nepriklausoma priekinė ir galinė pakaba užtikrino itin komfortišką važiavimą. 1953 m. automobilis buvo siūlomas trijų skirtingų komplektavimo lygių („Grand Luxe“, „Affaires“ ir „Amiral“), kainuojančių nuo 770 iki 899 tūkst. frankų. Tuo metu už tokią sumą buvo galima nusipirkti tris „Renault 4 CV“. 1956 m. modelių linija buvo praplėsta daug papildomos įrangos turinčiu „Grand Pavois“ sedanu ir „Domaine“ universalu. Buvo pristatytas naujas „Etandard 671“ 2141 kubinių centimetrų darbinio tūrio, 77 AG variklis. Jis leisdavo pasiekti maksimalų 132 km/h greitį. Henri Chapronas ir „Letourneur et Marchand“ mažais kiekiais gamino kupė ir kabrioleto variantus.

Dar vienas modelio variantas išriedėjo į gatves 1957 m. „Transfluide“ versija turėjo trijų greičių pusiau automatinę pavarų dėžę, valdomą mygtukais ant vairo mechanizmo. Tuo pat metu buvo pradėtas ir specialaus „Frégate“ modelio, skirto Eliziejaus rūmų poreikiams, kūrimas. Tuometinis Prancūzijos Respublikos prezidentas René Coty dažniausiai naudodavo „Simca Vedette“ kabrioletą su V8 varikliu. Po idėja užsisakyti limuziną iš „Renault“ slypėjo gilesnės priežastys: Coty bei po jo sekęs generolas Charles de Gaulle‘is nenorėjo būti palankus vienam išskirtiniam prekės ženklui, todėl automobiliai nuolatos buvo užsakinėjami iš skirtingų gamintojų.

Po daugiau nei tuzino metų tylos vėl atėjo „Renault“ laikas. Prezidentinių limuzinų gamyba buvo didžiulė garbė valstybei priklausančiai ir Bijankūre įsikūrusiai kompanijai. Verta paminėti, kad dar 1953 m. kai kurios Ketvirtosios Respublikos ministerijos užsakė daug juodų „Frégate Ministerielle“ aukščiausiems pareigūnams.

„Renault“ dizaino centras prezidentinio automobilio projektą sukūrė per kelias savaites. Įprastos „Frégate“ kėbulas prie standartinių 4,7 metro buvo pailgintas dar 30 centimetrų. Į galines duris įdėtas stačiakampio formos langas bei įrengta skiriamoji sienelė tarp priekinių sėdynių ir likusios salono dalies. Interjero apdailoje buvo naudojami prabangūs pilki ir mėlyni apmušalai ir riešutmedžio detalės. Valstybės vėliavų laikikliai buvo montuojami abiejose priekinio bamperio pusėse. Kėbulas buvo padengtas keliais sluoksniais juodų dažų. Tarp papildomos įrangos buvo aukštos klasės radijas su stogo antena ir dekoratyvinėmis baltomis juostelėmis papuoštos padangos. Po kelių mėnesių Flinso gamyklos darbuotojai surinko patį ilgiausią visų laikų „Frégate“. Po išsamios valstybinių įstaigų apžiūros ir prezidentinės apsaugos pareigūnų sutikimo prie šio automobilio buvo pritvirtinti standartiniai Paryžiaus registracijos numeriai (8209 GF 57) ir ši „Frégate“ pradėjo garbingą užduotį.

1958 m. gruodžio 1 d. rinkikų komisija pirmuoju Penktosios Respublikos prezidentu išrinko generolą Charles de Gaulle‘į. Šis žmogus buvo žymus ir savo aistra visoms motorinėms transporto priemonėms. Ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje buvęs 507-ojo tankų pulko kapitonu, Meco mieste kolegų jis buvo vadinamas „Colonel Moteur“ (liet. „Pulkininku Motoru“). 1960-ųjų gegužę „Renault Frégate Presidentielle“ buvo naudojama Nikitos Sergeyevichiaus Khrushchevo vizitui, kurio proga Paryžiuje vyko Prancūzijos, JAV, Jungtinės Karalystės ir SSRS vadovų konferencija. Šis keturių didžiųjų pasaulio jėgų susitikimas buvo nesėkmingas, nes keletą dienų prieš jį rusai numušė amerikiečių „U-2“ stebėjimo lėktuvą ir įkalino pilotą Gary Powersą. Dar prieš nutrūkstant visoms deryboms, Khrushchevas spėjo aplankyti Prancūzijos regionus. Per vizitą „Renault“ gamykloje Flinse jis kalbėjosi su darbininkais „Dauphine“ surinkimo linijoje. „British Pathé“ nufilmuotame vaizdo įraše yra matomas ypatingas SSRS lyderio dėmesys apžiūrint „Renault Floride“. Išskirtinė ekskursija po gamyklą buvo vadovaujama paties „Renault“ generalinio direktoriaus Pierre‘o Dreyfuso. Po vizito, kurį Sovietų spauda vadino „duokle Prancūzijos darbo žmonėms“, pirmasis Komunistų partijos sekretorius patogiai įsitaisė galinėje prailginto „Frégate“ greta generolo de Gaulle‘io, tačiau netrukus po Paulo Sylvestre‘o Comiti įsakymo turėjo palikti Paryžių, lydimas apsaugos pareigūnų. Po kelių metų šis automobilis buvo nupirktas privataus kolekcininko. Jis buvo eksponuojamas tokiose vietose kaip automobilių istorijos paroda Reimse, o nuo 2010-ųjų jį galima pamatyti Prezidentinių automobilių muziejuje, Montjalin pilyje (Sauvigny les Bois).

„Frégate“ gamyba Flinso gamykloje buvo nutraukta 1960-ųjų balandį – prieš pat generolui de Gaulle‘iui ir Khrushchevui aplankant gamyklą. Iš viso buvo pagaminta 180 tūkst. tuo metu didžiausio automobilio vienetų su sidabrinio deimanto ženklu. Tačiau tai nebuvo „Renault“ automobilių pabaiga Eliziejaus rūmuose. 21-asis Prancūzijos Respublikos prezidentas François Mitterrandas savo kadencijos (1981–1995 m.) pradžioje ypač vertino „30 TX“ modelio teikiamą komfortą. Antroje amžiaus pusėje oficialus valstybės automobilis buvo šarvuotas tamsiai mėlynos spalvos „25 Baccara“. „Renault Safrane“ su V6 3,0 l Biturbo 262 AG varikliu, naudotas dešimtajame dešimtmetyje, taip pat buvo tamsiai mėlynos spalvos. 3,5 tonos sveriantis, automatiniams ginklams atsparus automobilis buvo naudojamas vežioti prezidentą Jacquesą Chiracą per jo pirmąją kadenciją. Prieš pat 2007-ųjų prezidento rinkimus Prancūzijos spauda išplatino informaciją apie kandidatus. Kai kurie iš jų turėjo asmeninius „Renault“ automobilius. Socialistų kandidatė Ségolène Royal vairavo „Scenic“, Dominique Voynet iš Žaliųjų partijos naudojo „Twingo“ su suskystintų dujų įranga, o Nicolas Sarkozy iš „Union pour un Mouvement Populaire“ (UMP) važinėjosi prabangiu ir talpiu „Vel Satis“. 2007 m. gegužės 6 d. jis laimėjo antrąjį rinkimų turą.

Šarvuotas „Vel Satis“ su V6 3,5 l darbinio tūrio varikliu vis dar yra laikomas prezidentiniame garaže. Yra žinoma, kad automobilis turi satelitinę komunikacijos sistemą, prieigą prie interneto bei daugialypių vaizdo konferencijų galimybę, tačiau smulkesnės detalės yra konfidencialios.

2012-ųjų sausį mados dizaineris iš Paryžiaus Jean-Charles de Castelbajac‘as pristatė originalią ir išradingą miesto prezidentinio automobilio viziją. Matine juoda spalva nudažytas „Renault Twingo“ buvo pavadintas „55 FBG“ pagal Prancūzijos prezidento darbo vietos adresą. Castelbajac‘o suprojektuoto „Twingo“ interjeras yra papuoštas Louiso XV barokiniu stiliumi. Keleivio sėdynė pakeista puošniu staliuku. Langai yra uždengti užuolaidomis, kabančiomis ant paauksuotų laikiklių. Vietoje įprastos kiliminės dangos grindyse buvo įrengta autentiško medžio apdaila, o sėdynės pakeistos į raudonu aksomu apmuštus sostus. Plastikinės masinės gamybos detalės uždengtos dekoratyviniais elementais papuoštu pliušu. Standartinis vairas su saugos oro pagalve, valdymo skydelis, pavarų svirtis bei rankinis stabdis yra nudažyti auksine spalva.

SKELBIMAS

Autobild.lt konktaktai Reklama svetainėje
© 2005 "Axel Springer AG". Visos teisės išsaugomos. Rengiama pagal "Auto Bild" licenciją.
Draudžiamas visas ar dalinis atgaminimas bet kokiu būdu kuria nors kalba be išankstinio raštiško leidimo.