Unikalaus „vabalo“ savininkas svajoja apie kūrybines automobilių dirbtuves

Vabalas 1

Kur bevažiuotų panevėžietis Gintaras Tamulevičius su savo „vabalu“, kone visur jis palydimas akimis. Priežastis paprasta: jei įprastas klasikinis „Volkswagen Kaefer“ traukia aplinkinių žvilgsnius, Gintaro modifikuotas modelis toks, kad vyras ne kartą tiesiog gatvėje yra išgirdęs pasiūlymą automobilį parduoti.

Rudos spalvos „vabalo“ istorija prasidėjo visiškai atsitiktinai. Vienoje kelionių po užsienį su sūnumi, Gintaro akis užkliuvo už patvory riogsančio, viso žolėse paskendusio klasikinio „Volkswagen“. Kažkurį kartą važiuodamas pašnekovas nebeapsikentė, sustojo ir pasiklausė savininko, ar jis norėtų parduoti į žemę įaugusį automobilį. Gintaras juokiasi, kad užsienietis, supratęs, jog galbūt parduos turimą senuką, dar pasistengė kilstelėti kainą, visgi lietuvis jį nusipirko ir parsigabeno į namus.

„Būklė buvo tiesiog baisi. Viskas kiaura, viską reikėjo keisti, motoras nebepasisuko, – pasakoja automobilininkas ir priduria, kad įkvėpimas dirbti kilo beieškant informacijos apie šiuos „Volkswagen“ modelius. – Supratau, kokie tie automobiliai buvo, kokia yra turtinga jų gamybos praeitis. Mane tai ir sužavėjo.“

Tiesa, vyras prisipažįsta, kad restauruoti ir atgaivinti automobilio įprastos išvaizdos jis nenorėjo – norėjo padaryti kažką savo.

„Kaip su interjeru, kai turi savo braižą. Čia tas pats. Žinoma, nesigirsiu, kad visos idėjos mano galvoje gimė, kai ką aš nusižiūrėjau, kai ką patikrinau kitur. Bet štai toks ir gavosi pirmas mano blynas“, – šypsosi pašnekovas.

Užregistravo sūnus

Pirmasis blynas neprisvilo – Gintaro namuose kalnas apdovanojimų iš įvairiausių renginių. Pirmasis, į kurį vyras išvažiavo vos surinkę vabalą, buvo „Freshfit“. Tiesa, pasakojimas, kaip Gintaras atsidūrė automobilių parodoje – netikėtas.

Visus darbus, susijusius su vokišku automobiliu, Gintaras dirbo garažų masyve, kur greta turimus automobilius tobulino ir prisiekę „Hondų“ gerbėjai. Jie, žiūrėdami į tai, kaip Gintaras dirba ir kas gimsta jo rankose, ragino užregistruoti turimą automobilį į modifikuotų mašinų parodą, bet „vabalo“ savininkas tik numodavo ranka.

„Sakiau, baikit, kokia paroda. Man gi jau penkiasdešimt, kokios dar parodos. O be to, ką aš ten veiksiu su savo, kai jūsų tokios“, – prisimena savo tuometes šnekas Gintaras.

Kai netikėtai į jo pašto dėžutę atkeliavo pranešimas, kad jis priimtas į „Freshfit“ parodą, Gintaras suprato, kad ten jį užregistravo sūnus. Ir tuoj susiėmė už galvos, mat konstruojame „vabale“ nebuvo laidyno, kėbulas buvo nenupoliruotas, o automobilis apskritai neturėjo valstybinio numerio. Be to, laukė ir nemažai modifikacijų. Gintaras subtiliai pakoregavo „vabalo“ kėbulo linkius, sumontavo elektra atidaromas dureles ir pan.

„Skubėjom tiek, kad pirmą kartą automobilį užvedėm prieš užkeldami ant tralo. Net nemoku apsakyti, koks jausmas, kai pirmą kartą užvedi mašiną ir dar nežinai, kaip viskas bus. Užvedžiau, užgesinau ir tuoj puoliau žiūrėti, ar niekur niekas neteka“, – kalba pašnekovas.

Netikėtas gaisras

Nors Gintaras prisipažįsta, kad „vabalu“ važinėja ne itin dažnai, o lietaus automobilis beveik nėra matęs, nuotykių su juo patirti jau spėjo. Pavyzdžiui, važiuojant iš „Chill‘n‘Grill“ festivalio išpuoselėtas automobilis užsidegė.

„Kilo bėdų su generatoriumi, šis įkaito, ėmė trintis ir t.t. Iš paskos važiavęs sūnus pasakojo, kad pamatė dūmus ir tuojau liepsną, išsiveržusią per oro įsiurbimo angas“ – prisimena pašnekovas.

Didelių nuostolių tąkart patirti neteko. Kaip pasakoja Gintaras, teko keisti generatorių, aplink buvusias išsilydžiusias detales. Didžiausias keblumas, šypteli vyras, kad senoviniam automobiliui tinka tik originalus, arba į „Porsche 356“ montuotas generatorius.

„Bet jau turiu jų prisikaupęs – nuramina. – Ir kas kartą leisdamasis į kelionę įsidedu visko, nes nežinai, kada kas gali nutikti. Į paprastas remonto dirbtuves juk nenueisi, kad duotų kažką.“

Įvertino aistrą

Praėjusiais metais šiame festivalyje Gintaras ne tik nurungė beveik pusantro šimto parodos dalyvių bei pelnė geriausiojo vardą – jam atiteko ir ypatingas prizas. Vyro kruopštumu, aistra ir atsidavimu susižavėję automobilinės technikos pardavėjo „Albert Berner“ atstovai padovanojo šiam viską krepšį įrankių ir automobilinės chemijos bei pažadėjo didžiulį krepšį visus metus pildyti nemokamai.

„Vadovavomės savo įmonės devizu – „Ekspertai su aistra“. Ir rinkdami nugalėtoją ieškojome žmogaus, kuris labiausiai spinduliuotų aistra šiam hobiui. O prakalbus apie automobilius su Gintaru, jo akys tiesiog nušvinta“, – sako „Berner Lietuva“ automobilių grupės vadovas Vygandas Basys.

Šiemet Joninių savaitgalį startuosiančiame „Chill‘n‘Grill“ bendrovė vėl bandys atrasti tokį pat aistringą automobilininką. Anot V. Basio, pirmiausia bus ieškoma gatvėje retai sutinkamų automobilių. Ir svarbiausia, sako išskirtinio projekto automobilių kultūros festivalyje ieškosiantis specialistas, yra pamatyti žmogaus įdėtą darbą, dėmesį ir atsidavimą savo automobiliui.

„Mūsų nominacija – apdovanojimas tam ryšiui tarp automobilio ir jo savininko nei paties automobilio įvertinimas“, – prisipažįsta „Albert Berner“ atstovas.

Nori kūrybinių dirbtuvių

Gintaras, girdėdamas tiek daug pagyrų, kuklinasi, tačiau neslepia, kad geri žodžiai glosto širdį ir motyvuoja stengtis toliau. Jo naujų namų kieme (kuriuose gyvenimui skirtas plotas triskart mažesnis nei skirtasis dirbtuvėms) uždengtas maišu jau stovi automobilis, virsiantis nauju projektu. Amerikietiškas 1941 m. laidos „Cadillac Fleetwood“ šiandien primena tiesiog didelį metalo gabalą, tačiau Gintaras žada, kad automobilis tikrai trauks akį.

„Man patinka automobiliai „su dvasia“. Būna, pamatai kartais, kad stovi kažkas gražaus, pasižiūri ir tiek. O būna, kad pamatai kokį nuvargusį, sutrintą, bjaurų, bet negali atitraukti akių, nes automobilis turi „kažką tokio“. Su tokiu automobiliu smagu dirbti, be to, matai, kad ir kiti prie tokio limpa“, – pasirinkimą aiškina vyras.

„Vabalas“ taip pat vienas tų „kažką tokio“ turinčių automobilių. Jo restauracijai ir modifikacijoms, sako pašnekovas, prireikė ketverių metu. Tiesa, Gintaras priduria, kad jei būtų norėjęs automobilį tik restauruoti, dirbant neskubriu tempu būtų užtekę poros metų.

„Bet dėl modifikacijų, visų nupjaustytų kampų, užapvalinimų viskas užtruko. Darom dugną, o jis visas išpuvęs, reikia keisti, atėjo eilė pavarų dėžei, varikliui. Visas dalis teko siųstis, be to, keturiais iš dešimties atvejų atsiųstos dalys netinkamos, vėl reikia užsisakyti ir laukti. O kiek dar įmonių, iš kurių kaip ir galėtumei pirkti, bet jos į Lietuvą nieko nesiunčia“, – pasakoja vyras.

Visgi šiandien Gintaro „vabalas“ – kone visiškai baigtas projektas. Iki pilnos laimės, sako vyras, reikėtų dar „California“ tipo priekinio lango, kurį būtų galima visiškai atidaryti, taip pat – pneumatinės važiuoklės. Pastarąją, kalba automobilininkas, sumontuoti nebūtų sudėtinga, tačiau jai reikia ir nepigiai kainuojančių specialių amortizatorių.

Kalbėdamas apie būsimas modifikacijas Gintaras trūkteli pečiais – kone nėra dalykų, kas dar galėtų atsirasti jo „vabale“. Daugiausiai dėmesio, sako pašnekovas, jis skirs kieme laukiančiam „Cadillac“. Jo žodžiais, „Cadillac“ prikėlimui prireiks maždaug dvejų metų. Ir šis projektas – toli gražu ne viskas.

„Mano didžiausia svajonė – kada nors turėti nuosavas automobilių kūrybines dirbtuves. Ten ne restauruotume automobilius, o kurtume. Ir jei ne su lietuviais, tai tikrai imsiuos šios idėjos su užsieno partneriais“, – sako pašnekovas.

Organizatorių nuotr.

www.auto-bild.lt

SKELBIMAS

Autobild.lt konktaktai Reklama svetainėje
© 2005 "Axel Springer AG". Visos teisės išsaugomos. Rengiama pagal "Auto Bild" licenciją.
Draudžiamas visas ar dalinis atgaminimas bet kokiu būdu kuria nors kalba be išankstinio raštiško leidimo.