Kiekvieną vasarą tas pats scenarijus – žmonės susėda į automobilį, užsideda akinius nuo saulės, įsijungia mėgstamą grojaraštį ir leidžiasi į kelią, tarsi organizmas būtų sukurtas sėdėti nejudant aštuonias valandas iš eilės. Ir kiekvieną kartą stebiuosi, kaip mažai kas iš tikrųjų galvoja apie tai, ką ilga kelionė daro su kūnu. Ne, čia ne apie tai, kad reikia išgerti daugiau vandens – tas patarimas jau seniai tapo tuščiu klišė, kurią visi kartoja, bet mažai kas laikosi.
Kodėl mes apgaudinėjame patys save
Dauguma vairuotojų nuoširdžiai tiki, kad jeigu jaučiasi gerai per pirmąsias tris valandas, tai reiškia, jog viskas tvarkoje. Realybė kitokia. Kraujotaka kojose sulėtėja gerokai anksčiau, nei atsiranda pojūtis, kad kažkas negerai. Stuburas priima nenatūralią pozą, kurią mes vadiname „patogia”, nors iš tikrųjų tai tik įprotis, o ne fiziologinis komfortas. Ir čia slypi pagrindinė problema – žmonės pasitiki subjektyviu pojūčiu ten, kur reikėtų pasitikėti faktais.
Septyni patarimai, kurių dauguma iš tikrųjų neišbandys
Galiu surašyti idealų sąrašą, bet būkime sąžiningi – dauguma skaitytojų peržvelgs jį akimis ir pamirš po penkių minučių. Vis tiek pabandykime.
1. Stabtelėkite kas 90–120 minučių – ne kada „pajusite reikalą”, o pagal laikrodį. Kūnas nemeluoja vėliau, kai jau skauda.
2. Išlipkite ir pavaikščiokite bent penkias minutes – ne tik nusiraminkite prie degalinės kavos automato. Judėjimas, ne kofeinas, atkuria kraujotaką.
3. Reguliuokite sėdynę kas kelias valandas – tas pats kampas ilgą laiką yra tiesus kelias į nugaros skausmus, apie kuriuos vėliau skundžiamasi gydytojams, tarsi tai būtų nelaimingas atsitikimas, o ne pasekmė.
4. Nevalgykite sunkaus maisto vairuodami – riebus greitas maistas kelionėje sukelia mieguistumą, kurio niekas nenori pripažinti, kol nepradeda merktis akys prie vairo.
5. Miegokite prieš kelionę, o ne kelionės metu – skamba akivaizdžiai, tačiau statistika apie mikromiegus prie vairo rodo, kad akivaizdūs dalykai ne visada įgyvendinami.
6. Ribokite kofeino kiekį – vienas puodelis pagerina koncentraciją, penki sukuria nervingą, dirglų žmogų, kuris pyksta ant kiekvieno lėtai važiuojančio vairuotojo priekyje.
7. Pripažinkite nuovargį anksčiau, o ne vėliau – tai sunkiausias patarimas, nes reikalauja ne technikos, o savistabos, kurios daugumai vairuotojų tiesiog trūksta.
Kelio duobė, kurią patys sau iškasame
Įdomiausia tai, kad visi šie patarimai skamba banaliai, kol jų nepradedi taikyti. Tik tada paaiškėja, kiek daug automatinių, nesąmoningų sprendimų priimame vairuodami – kada valgyti, kada sustoti, kiek kavos išgerti. Ir dauguma tų sprendimų priimami ne dėl sveikatos, o dėl patogumo ar noro kuo greičiau pasiekti tikslą.
Taigi galų gale klausimas ne tas, ar žinome, kaip elgtis kelyje – žinome puikiai. Klausimas tas, ar esame pasiruošę pripažinti, kad patogumas ir sveikata dažnai eina skirtingomis kryptimis, ir pasirinkti tą kelią, kuris ne visada malonesnis, bet ilgainiui protingesnis.
