Kodėl pavasaris – idealus metas peržiūrėti dviračio pavaras

Kaunas pavasarį atgyja kartu su dviratininkais. Vos tik saulė pradeda šildyti stipriau, Nemuno krantinės ir Ąžuolyno takai užsipildo žmonėmis ant dviejų ratų. Tačiau po žiemos stovėjimo garaže ar rūsyje dviratis retai būna pasiruošęs iškart lėkti. Pavaros mechanizmas – viena jautriausių sistemų, kuri per žiemą gali suirti, surūdyti ar tiesiog išsiderinėti dėl temperatūros svyravimų ir drėgmės.

Daugelis kauniečių dviratininkų tik išriedėję į pirmąją kelionę supranta, kad kažkas ne taip – grandinė šoka, perjungimai neveikia sklandžiai, girdisi keisti garsai. Tada prasideda skubios kelionės į serviso centrus, kur eilės būna ypač ilgos būtent balandžio-gegužės mėnesiais. Tad geriau skirti valandą kitą laiko namuose ir savarankiškai sutvarkyti pagrindinius dalykus.

Reguliuoti pavaras nėra taip sudėtinga, kaip daugelis mano. Tam nereikia brangių įrankių ar inžinerinio išsilavinimo. Pakanka šiek tiek kantrybės, bazinių įrankių ir supratimo, kaip visa sistema veikia. O rezultatas – sklandus važiavimas visą sezoną, sutaupyti pinigai ir pasitenkinimas, kad pats sutvarkei.

Kas vyksta su grandinę ir pavaromis per žiemą

Net jei dviratis stovėjo sausoje patalpoje, tam tikri procesai vis tiek vyko. Grandinė praranda tepalo savybes – senesnis tepalas sugeria dulkes, tirštėja arba tiesiog išdžiūsta. Jei dviratis buvo naudojamas žiemą Kauno gatvėse, situacija dar blogesnė – druska, smėlis ir šlapdriba daro savo juodą darbą.

Trosai, kurie valdo priekinį ir galinį perjungėjus, taip pat kenčia. Jie gali šiek tiek surūdyti, ypač ten, kur yra metaliniai galai ar jungtys. Net minimalus korozijos sluoksnis padidina trintį trosų apvalkuose, o tai reiškia, kad perjungėjai nebereaguoja taip tiksliai kaip turėtų. Kartais pakanka tiesiog kelis kartus paspaudinėti perjungimo rankenėles, kad pajustum – judėjimas nelygus, pasipriešinimas didesnis nei turėtų būti.

Pats perjungėjų mechanizmas taip pat gali būti išsiderinęs. Dviratis garaže ar rūsyje kartais būna paremtas į sieną, pakabintas už rėmo ar tiesiog užverčiamas. Bet koks smūgis, net lengvas, gali pakeisti galinio perjungėjo padėtį. O kadangi čia kalbame apie milimetrų tikslumą, net mažas poslinkis sukelia problemų.

Kokie įrankiai tikrai prireiks

Prieš pradedant darbą, verta pasirūpinti tinkamais įrankiais. Gera žinia – dauguma jų jau turbūt yra namuose arba kainuoja visai nedaug bet kurioje Kauno statybinių medžiagų parduotuvėje ar specializuotoje dviračių įrangos krautuvėlėje.

Pirmiausia reikės šešiakampių raktų rinkinio. Dauguma varžtų ant dviračio yra būtent šešiakampiai, dažniausiai 4-6 mm dydžio. Kryžminis atsuktuvas gali prireikti reguliuojant ribojimo varžtus – tai priklauso nuo perjungėjo modelio. Kai kuriuose naujesnėse sistemose naudojami tik šešiakampiai, bet senesniuose dviračiuose dažnai būna kryžminiai.

Grandinės valymas neįmanomas be tinkamų priemonių. Čia tikrai neverta taupyti – specialus grandinės valiklis ir tepalas dviračiui kainuoja apie 10-15 eurų ir užteks visam sezonui. Paprastas WD-40 ar kitos universalios priemonės nėra tinkamos – jos per skystos ir greitai išgaruoja. Reikia būtent dviračių grandinėms skirto tepalo, kuris sukuria ilgalaikę apsauginę plėvelę.

Dar pravers švarūs skudurai ar popieriniai rankšluosčiai, sena dantų šepetėlis smulkioms vietoms išvalyti ir, jei įmanoma, dviračio stovas ar galimybė jį pakabinti taip, kad galėtų laisvai suktis pedalai ir ratai. Jei stovo nėra, galima apversti dviratį aukštyn kojom – ne idealu, bet veikia.

Grandinės valymas ir tepimas – pagrindas viskam

Pradėti reikėtų nuo grandinės, nes švari ir gerai suteptas grandinė – tai pusė sėkmės. Nešvari grandinė ne tik blogai veikia, bet ir greičiau dildo visus kitus komponentus – žvaigždutes priekyje ir kasetes gale.

Pirmiausia reikia nuvalyti seną purvą ir tepalo likučius. Jei grandinė labai nešvari (o po žiemos dažniausiai taip ir būna), geriausia naudoti specialų grandinės valiklį. Jį galima užpurkšti tiesiai ant grandinės, palaukti minutę ir tada nuvalyti skuduru. Procesas paprastas – lėtai sukiojant pedalus atgal, skuduru apkabinti grandinę ir leisti jai praslysti pro pirštus. Purvinas skuduras greitai parodys, kiek daug nešvarumų buvo susikaupę.

Ypatingą dėmesį reikia skirti grandinės voleliams – tai tos vietos, kur yra sąnariai. Būtent ten kaupiasi daugiausia purvo ir ten vyksta didžiausias dilimas. Sena dantų šepetėliu galima išvalyti tarpus tarp plokštelių. Taip, tai šiek tiek varginantis darbas, bet rezultatas tikrai to vertas.

Po valymo grandinę būtina gerai išdžiovinti. Jei liko drėgmės, tepalas neprisitvirtins kaip reikiant. Tada ateina tepimo eilė. Čia svarbu nepersistengti – daugiau tepalo nereiškia geriau. Viena lašas ant kiekvieno volelio pakanka. Tepant reikia lėtai sukti pedalus atgal ir lašinti tepalą ant viršutinės grandinės dalies, kur ji eina į galinę kasetę. Tepalas pats pasiskirsto į volelius dėl kapiliarinio efekto.

Po tepimo verta palaukti 5-10 minučių, kad tepalas įsigertu, o tada švariu skuduru nuvalyti viską, kas liko ant paviršiaus. Taip, skamba keistai – tepti ir tuoj pat valyti – bet tepalas turi būti tik viduje, tarp metalinių dalių. Ant paviršiaus jis tik pritrauks dulkes ir purvą.

Kaip suprasti, ar perjungėjai reikalauja reguliavimo

Dabar, kai grandinė švari ir suteptas, galima tikrinti perjungėjų veikimą. Pakabinkite dviratį arba apverskite jį taip, kad galėtumėte laisvai sukti pedalus ir stebėti, kas vyksta su pavarų sistema.

Pradėkite nuo paprasčiausio testo – perjunkite visas pavaras nuo mažiausios iki didžiausios ir atgal. Stebėkite, kaip greitai ir sklandžiai vyksta perjungimai. Idealiu atveju grandinė turėtų pereiti į kitą žvaigždutę per vieną pusę pedalo apsisukimo. Jei reikia sukti ilgiau, jei girdite tarkšėjimą ar grandinė šokinėja tarp žvaigždučių – reikia reguliuoti.

Dažniausiai problemos kyla su galiniu perjungėju, nes jis sudėtingesnis ir labiau pažeidžiamas. Priekinis perjungėjas paprastai stabilesnis, bet ir jis kartais reikalauja dėmesio. Būdinga problema – grandinė trinasi į priekinio perjungėjo rėmelį tam tikrose pavarų kombinacijose arba apskritai neužlipa ant didžiausios žvaigždės.

Galinio perjungėjo atveju dažniausiai pasitaiko taip: perjungiant į didesnes žvaigždes (lengvesnes pavaras) grandinė vangiai reaguoja arba iš viso neužlipa, o perjungiant į mažesnes (sunkesnes pavaras) gali net peršokti per dvi žvaigždes iš karto. Tai rodo, kad troso įtempimas netinkamas.

Galinio perjungėjo reguliavimas žingsnis po žingsnio

Galinis perjungėjas turi tris pagrindinius reguliavimo elementus: troso įtempimo reguliatorių, viršutinį ribojimo varžtą (high limit) ir apatinį ribojimo varžtą (low limit). Skamba sudėtingai, bet iš tikrųjų sistema logiška.

Pradėkite nuo troso įtempimo patikrinimo. Perjunkite į mažiausią žvaigždutę gale (sunkiausią pavarą). Šioje padėtyje trosas turėtų būti visiškai atpalaiduotas – perjungėjas turėtų būti savo natūralioje padėtyje, kurią nustato spyruoklė. Jei trosas įtemptas net šioje padėtyje, reikia jį atpalaiduoti.

Ant perjungėjo rasite mažą varžtą, kuriuo trosas pritvirtintas. Šiek tiek atlaisvinkite šį varžtą (ne iki galo, tik tiek, kad trosas galėtų judėti), įsitikinkite, kad trosas tikrai atpalaiduotas, ir vėl priveržkite. Dabar turite švarų pradinį tašką.

Toliau reikia patikrinti ribotuves. Viršutinis ribojimo varžtas (dažnai pažymėtas „H” raide) riboja, kaip toli perjungėjas gali judėti link mažiausios žvaigždutės. Jei šis varžtas per daug įsuktas, grandinė gali nukristi nuo kasetės į rėmą. Jei per daug atsuktas – grandinė gali neužlipti ant mažiausios žvaigždutės. Reguliuojant šį varžtą, stebėkite perjungėjo viršutinį voleliuką – jis turėtų būti beveik idealioje linijoje su mažiausia žvaigždute.

Apatinis ribojimo varžtas (pažymėtas „L”) daro tą patį, tik didžiausios žvaigždutės atžvilgiu. Čia reikia būti atsargiems – jei šis varžtas per daug atsuktas, grandinė gali nukristi į stipinus. Tai jau rimtesnė problema, nes grandinė gali užstrigti tarp žvaigždučių ir stipinų.

Po to, kai ribotuves nustatėte, ateina troso įtempimo reguliavimas. Čia ir prasideda tikrasis „fine-tuning”. Ant perjungimo rankenėlės arba ten, kur trosas įeina į perjungėją, rasite cilindrą su įpjovomis – tai troso įtempimo reguliatorius. Sukant jį viena kryptimi trosas įtempiamas, kita – atpalaiduojamas.

Pagrindinis principas toks: jei grandinė vangiai perjungia į didesnes žvaigždes (lengvesnes pavaras), reikia įtempti trosą – sukite reguliatorių prieš laikrodžio rodyklę. Jei grandinė vangiai grįžta į mažesnes žvaigždes arba tarkši, reikia atpalaiduoti – sukite pagal laikrodžio rodyklę. Reguliuokite po ketvirtį apsisukimo ir kaskart testuokite.

Geras būdas tikrinti – perjunkite į vidurines pavaras ir stebėkite, ar grandinė tarkši. Jei tarkši link didesnių žvaigždučių, trosas per silpnai įtemptas. Jei tarkši link mažesnių – per stipriai. Idealiu atveju turėtų būti visiškai tyliai ir grandinė turėtų būti tiksliai viduryje žvaigždutės.

Priekinio perjungėjo subtilumai

Priekinis perjungėjas paprastesnis, bet turi savo ypatumų. Jis turi du ribojimo varžtus ir troso įtempimo reguliatorių, panašiai kaip galinis. Tačiau čia svarbu dar ir paties perjungėjo pozicija – aukštis virš didžiausios žvaigždės ir kampas.

Pirmiausia patikrinkite aukštį. Priekinio perjungėjo rėmelis turėtų būti 1-3 mm virš didžiausios priekinės žvaigždės dantukų. Jei per aukštai – perjungimai bus lėti, jei per žemai – grandinė gali trinti važiuojant. Aukštis reguliuojamas atlaisvinus varžtą, kuriuo perjungėjas pritvirtintas prie rėmo.

Kampas taip pat svarbus – perjungėjo rėmelis turėtų būti lygiagretus žvaigždėms. Jei kampas neteisingas, grandinė trins į rėmelio kraštus tam tikrose pavarų kombinacijose. Tai patikrinti paprasta – pažiūrėkite iš viršaus ir įsitikinkite, kad rėmelis eina ta pačia linija kaip žvaigždės.

Ribojimo varžtai veikia panašiai kaip galiniame perjungėjyje. Apatinis (L) riboja judėjimą link mažiausios žvaigždės, viršutinis (H) – link didžiausios. Reguliuojant reikia įsitikinti, kad grandinė lengvai užlipa ant abiejų kraštinių žvaigždžių, bet neišlekia už jų ribų.

Troso įtempimas reguliuojamas panašiai kaip galiniame perjungėjyje. Jei grandinė vangiai kyla į didesnę žvaigždę, reikia įtempti trosą. Jei vangiai nusileidžia arba trinasi į rėmelį, kai jau yra ant mažesnės žvaigždės – reikia atpalaiduoti.

Vienas niuansas – priekinis perjungėjas dažnai reikalauja skirtingo troso įtempimo priklausomai nuo to, kokia pavara įjungta gale. Tai normalu. Svarbu, kad pagrindiniai perjungimai veiktų sklandžiai, o lengvas trinimasis kraštinėse pavarų kombinacijose (pvz., mažiausia priekyje ir mažiausia gale) yra priimtinas – tokių kombinacijų vis tiek turėtumėte vengti.

Trosų būklė ir kada juos reikia keisti

Kartais jokios reguliavimas nepadeda, nes problema ne perjungėjuose, o trosuose. Trosai nėra amžini – jie tempasi, pluošteliuojasi ir rūdija. Jei jūsų dviračiui jau keli metai ir trosai niekada nebuvo keisti, greičiausiai atėjo laikas tai padaryti.

Kaip suprasti, kad trosas blogos būklės? Pirmiausia apžiūrėkite jį vizualiai. Jei matote pluoštus, rūdžių ar trosas atrodo „pūkuotas” bet kurioje vietoje – reikia keisti. Jei trosas sunkiai slysta apvalkale (tai pajusite spausdami perjungimo rankenėlę – judėjimas bus nelygus, su pasipriešinimu), taip pat laikas keisti.

Kaune naujus trosus galite nusipirkti bet kurioje dviračių parduotuvėje – jie kainuoja vos kelis eurus. Pats keitimas nėra sudėtingas, bet reikalauja šiek tiek daugiau laiko nei paprastas reguliavimas. Reikia nuimti seną trosą, įverti naują per visas apvalkalų jungtis, pritvirtinti prie perjungėjo ir vėl sureguliuoti viską iš naujo.

Jei niekada to nedarėte, gali būti verta pirmą kartą pasižiūrėti video instrukciją arba net paprašyti patyrusiojo draugo parodyti. Bet kartą išmokus, procesas tampa rutiniškas ir užtrunka gal 20 minučių vienam trosui.

Kada verta kreiptis į profesionalus

Nors daugumą dalykų galima sutvarkyti patiems, yra situacijų, kai geriau pasikliauti specialistais. Jei galinis perjungėjas yra sulenktas (tai gali nutikti po kritimo ar smūgio), jokios reguliavimas nepadės – reikia taisyti arba keisti. Sulenktas perjungėjas niekada neveiks tinkamai, nes geometrija pažeista.

Daugelyje dviračių galinis perjungėjas pritvirtintas per specialų elementą, vadinamą „derailleur hanger” – tai tyčia silpna grandis, kuri turi sulūžti ar sulinkti smūgio atveju, apsaugodama patį perjungėją ir rėmą. Šį elementą galima pakeisti, bet tam reikia žinoti tikslų jūsų dviračio modelį ir turėti tinkamą dalį.

Taip pat verta kreiptis į servisą, jei pastebite, kad grandinė ar žvaigždutės labai nusidėvėjusios. Grandinė laikui bėgant tempiasi, o žvaigždučių dantys nusidėvi. Jei dviratis intensyviai naudojamas, grandinę reikėtų keisti kas 2000-3000 km, o žvaigždutes – kas 5000-10000 km. Tai priklauso nuo važiavimo sąlygų ir priežiūros.

Nusidėvėjusią grandinę galima patikrinti specialiu įrankiu (chain checker), bet paprastai matosi ir plika akimi – jei grandinė „šokinėja” ant žvaigždučių, ypač įdėjus jėgą pedaluose, tai aiškus ženklas. Žvaigždučių dantys turėtų būti simetriškai aštrūs – jei matote, kad viena pusė nusidėvėjusi labiau (dantys atrodo kaip ryklių), reikia keisti.

Praktiniai patarimai sklandžiam sezonui Kauno takuose

Kai viskas sureguliuota ir veikia sklandžiai, lieka tik keletas paprastų įpročių, kurie padės išlaikyti šią būklę visą sezoną. Pirmiausia – reguliarus grandinės valymas ir tepimas. Jei važinėjate dažnai, tepkite grandinę kas 200-300 km arba kas dvi savaites. Po lietaus ar važiavimo per purvą – iškart po grįžimo.

Kaune turime puikių dviračių takų – nuo Nemuno krantinių iki Girionių parko, nuo Ąžuolyno iki Panemunės. Bet kai kurie ruožai, ypač pavasarį, būna dulkėti arba smėlėti. Po tokių važiavimų verta bent greitai nuvalyti grandinę, net jei neplanuojate pilno valymo. Smėlis ir dulkės veikia kaip šlifavimo pasta – greitina visų dalių dilimą.

Venkite kraštinių pavarų kombinacijų – mažiausia priekyje su mažiausia gale arba didžiausia priekyje su didžiausia gale. Tokios kombinacijos stipriai įtempia grandinę kampu ir didina dilimą. Dauguma pavaromis galite pasiekti panašius perdavimo santykius naudodami vidurinę priekinę žvaigždę – tai ir efektyviau, ir taupo įrangą.

Jei planuojate ilgesnę kelionę – pavyzdžiui, į Rumšiškes ar aplink Kauno marias – prieš išvykdami patikrinkite pavaras. Geriau praleisti penkias minutes namuose nei strigti kažkur kelio viduryje su nešokančiomis pavaroms. Pasiimkite mažą buteliuką tepalo ir skudurą – kartais pakanka paprasčiausio grandinės patepimo, kad viskas vėl veiktų sklandžiai.

Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – mokykitės klausytis savo dviračio. Keisti garsai, tarkšėjimas, neįprastas pasipriešinimas perjungiant – visa tai signalai, kad kažkas ne taip. Kuo anksčiau pastebėsite problemą, tuo paprasčiau ir pigiau bus ją išspręsti. Ignoruojamos smulkmenos virsta rimtais gedimais.

Sureguliuotos pavaros – tai ne tik komfortas, bet ir saugumas. Kai grandinė netikėtai peršoka ar perjungėjas nesuveikia kritišku momentu, tai gali baigtis kritimu. Ypač pavojinga miesto sąlygomis, važiuojant tarp automobilių Kauno gatvėse. Tad skirti laiko techninei priežiūrai – tai investicija į saugų ir malonų važiavimą.

Dabar, kai žinote pagrindus, galite drąsiai imtis darbo. Pirmą kartą gali užtrukti ilgiau ir ne viskas pavyks iš karto – tai normalu. Bet su kiekvienu reguliavimu įgysite patirties ir suprasite, kaip jūsų konkretus dviratis reaguoja. O kai išvažiuosite į pirmąją pavasario kelionę su sklandžiai veikiančiomis pavaroms, pasitenkinimas bus dvigubas – ir nuo pačio važiavimo, ir nuo suvokimo, kad tai padarėte patys.