Būna taip: sėdi prie stalo, priešais – žmogus, kurio nelabai pažįsti, arba pažįsti per gerai, ir staiga galvoje – tuščia. Ne dėl to, kad neturi ką pasakyti apskritai, o dėl to, kad viskas, ką galėtum pasakyti, atrodo arba per daug banalu, arba per daug asmeniška. Tas nejaukus tarpas tarp dviejų sakinių kartais atrodo ilgesnis už visą pokalbį. Bet tiesa ta, kad gebėjimas kalbėtis nėra talentas, su kuriuo gimsti – tai įgūdis, kurį galima išsiugdyti taip pat, kaip mokaisi važiuoti dviračiu ar kepti blynus, tik čia vietoj tešlos – žodžiai, o vietoj keptuvės – kito žmogaus dėmesys.
Žemiau – penkiolika minčių, kurios padėjo man ir, tikiuosi, padės tau nebijoti tos tylos, o gal net išmokti ją mylėti.
- Pradėk nuo to, ką matai. Nereikia ieškoti genialaus klausimo apie gyvenimo prasmę. Kavos puodelis, oras, keista skulptūra kambario kampe – viskas tinka. Pokalbis dažnai prasideda ne nuo minties, o nuo detalės.
- Klausk taip, tarsi tikrai norėtum sužinoti atsakymą. Žmonės jaučia skirtumą tarp mandagaus „kaip sekasi?“ ir tikro susidomėjimo. Antrasis variantas kainuoja truputį daugiau energijos, bet grąžina dešimteriopai.
- Nebijok tylos. Trys sekundės tylos atrodo kaip amžinybė, bet iš tikrųjų tai tik trys sekundės. Kartais geriausias sakinys gimsta būtent tada, kai leidi jam pasibrandinti, o ne užpildai tuštumą pirmu pasitaikiusiu žodžiu.
- Kalbėk apie save mažiau, nei norėtum. Ne todėl, kad tavo istorijos nuobodžios, o todėl, kad pokalbis – tai kamuolys, kurį reikia mesti abipusiai. Papasakojai – paklausk. Paklausei – paklausyk.
- Naudok „ir kas toliau?“ vietoj tylaus linktelėjimo. Kai žmogus baigia mintį, o tu jauti, kad ten dar kažkas slypi – paklausk. Dažniausiai slypi.
- Atleisk sau blogą pokštą. Ne kiekvienas juokelis šauna į dešimtuką. Tai normalu. Svarbiau ne tai, kaip skambėjo replika, o kaip lengvai judi toliau po nesėkmės.
- Rask bendrą tašką, net jei jis mikroskopinis. Abu nekenčiate pirmadienių? Puiku, jau turite ką aptarti penkias minutes.
- Nepamiršk kūno kalbos. Kartais žodžiai nublanksta prieš tai, kaip sėdi, kur žiūri, ar šypsaisi. Atviras žvilgsnis dažnai kalba daugiau nei ištisas monologas.
- Neišsigąsk nepatogios temos. Jei pokalbis pats atsuka į kažką sudėtingesnio – politiką, netektį, baimes – nebūtina bėgti. Kartais būtent tokie momentai priartina žmones labiausiai.
- Turėk keletą „atsarginių“ klausimų kišenėje. Ką paskutinį kartą skaitei? Kur norėtum nuvykti, jei pinigai nebūtų kliūtis? Tokie klausimai atrodo paprasti, bet beveik visada atveria duris.
- Nesistenk būti įdomus – stenkis būti tikras. Suvaidinta charizma greitai išgaruoja. Natūralumas, net jei truputį nerangus, kvepia daug maloniau.
- Leisk sau nežinoti. „Neturiu supratimo, bet įdomu, kaip tu manai“ – visiškai priimtinas sakinys. Nereikia apsimesti eksperto kiekviena tema.
- Stebėk, kada kitas žmogus pavargsta. Pokalbis, kaip ir vakarienė, turi baigtis prieš tai, kai tampa per sotu. Gebėjimas laiku sustoti – irgi menas.
- Grįžk prie ankstesnių temų. Jei prieš savaitę žmogus minėjo, kad laukia egzamino, paklausk, kaip sekėsi. Toks smulkus prisiminimas dažnai reiškia daugiau nei ilgas komplimentas.
- Priimk, kad ne kiekvienas pokalbis turi būti nuostabus. Kai kurie tiesiog… yra. Ir tai gerai. Ne kiekvienas susitikimas privalo virsti gyvenimą keičiančiu momentu.
Vietoj taško – kablelis
Pokalbis retai kada baigiasi ten, kur planavai. Jis vinguriuoja, užklysta į šalikeles, kartais grįžta atgal, kartais nutyla visai netikėtai. Ir gal būtent tai jį daro gyvą – ne tobulai suplanuotą traiektoriją, o improvizaciją, kurioje abu dalyviai kažką sukuria kartu. Kitą kartą, kai prieš tave atsivers ta pauzė ir galvoje bus tuščia, prisimink: tau nereikia žodžių, kurie nuskambėtų kaip iš knygos. Užtenka žodžių, kurie skambėtų kaip tavo paties.
